IV
„Kaip lietuvių darželyje auga lelijos, —
Tarė Jakštas į Klimą, — taip mūsų draugijos
Auga Vilniuje naujos kasdieną ir žydžia;
Ten kur vienas negali, ten reikia tryse;
Auga brenda pabudus lietuvių dvasia
Ir lenkystės dienas į kapus jau nulydžia”.
„Toks visų ir visur juk tautų atgimimas;
Ta pati jo istorija! — pritarė Klimas, —
Rūbas svetimas deria ir šildo lig laiko.
Bet, man rodos, per daug tų prieš lenkus raugų:
Juk prireiks gal istoriškų mūsų draugų,
Atsisėdus kada ir ant locno139 jau kraiko”.
Čia jau Klimas, įsėdę į savo vežimą,
Ėmė skryst apie aukštą tėvų palikimą,
Apie Liublino uniją, Žalgirio kovą.
(Klimas idealistu matyti ir mirs;
Nors retai kas istoriją taip beištirs:
Patys priešai jį gerbia kaip gilų žinovą).
„Nieks juk ginčyt neginčys, — užmegzdamas tarė —
Kad ir skriaudą ne vieną mums lenkai padarė;
Bet vienybė su jais „Drangnach Ost” sugaišino”;
Jakštas būdavo Klimui užginčys karsčiaus:
Bet jam noris į Kanklių draugiją greičiaus:
Ten jo gimną rytojui meginti ketino.