V
Jau į Kanklių draugiją nemaž susirinko;
Tik dar nėra rimto Lietuvos darbininko:
Kompozitoriaus nėra: gražios Goštautaitės!
Ne vienai ji draugijai, rods, pirmininkauja;
Jų šelpimui nelaiko sugniaužusi saują;
Po jos priežiūrą mokos lietuvės-našlaitės.
Tartum angelas sargas, ji viską užžiūri;
Kartais klausi, iš kur tiek energijos turi.
Tiek pakėlus ant savo pečių ir galvos!
„Bet šiandieną pradėsme, — kalbėjo Naujelis, —
Gal be jos; nes vargiai beišleis ją tėvelis,
Tiek sulaukęs svečių iš visos Lietuvos”.
Ir pakėlęs batutą, dar truput palaukė;
O kad mostelė juo, dainininkai užtraukė
Jakšto gimną taip šauną, net augo dvasia!
Rodės, Vytauto Didžio užburtas šešėlis
Prakalbėjo patsai, iš kapų prisikėlęs;
Jakštui ašaros ėmė žibėt akyse.
„Kad tik Dievas ryto neužtemtų padangę! —
Malonėjo visi, — ir tą iškilmę brangią
Mums nušviestų skaisčiai! Tiek ji metų garsinos!
Tiek atvyko svečių! Net latvių, baltgudžių140!...
Norint gal ne per daug tų galiūnų didžių,