I
Tiek darbo padėjus! Naktų nemiegojus!..
Tarp baimės greta ir vilties ir drąsos!..
Ant slenksčio gyvatos naujos atsistojus,
dienos susilaukus liuosos,
Kiek aušta ant karto drąsiausių sapnų!
Kiek gema73 užmanymų! Saulė pati
Kitaip, rodos, šviečia ant tų milžinų:
siaura net pasaulė plati!
Liuosi nebužilgo studentai! Besems
Tą išmintį gilią, kur mokslo žinovai
Iš katedrų skaito, ir ką tik nulems...
o, rods, tai ne Kauno vadovai!
„O man — sako Jakštas Smigeikai — ir Kauno
Tarytumei gaila! Žmogus čia išvarė
Kliasas ir svajojo! Čia Nemuno srauno”...
„E, urvas!” — Ažukalnis tarė.
„Ne urvas! Bet visgi išpultų74 ką veikti” —
Užmanymu pilnas Smigeika sakyti
Pradėjo: „Gal laikraštį reiktų įsteigti,
kad žmones pirmyn pavaryti?”
„Na vyrai, už mūsų gražias lietuvaites
išlenkime stiklą! — čia Tumas sušuko, —
„Apleisme našlaites dėl mokslo dievaitės:
oi, teks pasigest joms Kaziuko!”
Ir ėmęs niūniuoti: „Sudiev mylimoji”
Per petį žiūrėdamas, Daugirdo klausė:
„Ei ką, balandėli Kaziuk, bedumoji?
ar vėl gal kokioji gražiausia?..“
Kazys neatsakė nei žodžio į tą,
Tik šaipės. Rainys prakalbėjo tada:
„Jau skirstytis laikas! Į kelią ryte!..
gal teks susitikti kada”.