I
Ar pažinote Rainį, kurs Atkaičiuouos gyveno?
Bus jau ketvertas metų, kaip našlė jo pati.
Na, ir buvo gi vyras! Nors prieš mirtį apseno,
Lenkės žilo jo plauko giminystė plati.
Dieve duoki jam dangų! Nieks žmogaus nesutiko,
Kurs ant jo ką galėtų pasakyti piktai:
Ar kam, rodos, reikėjo, ar paskolint skatiko,
Kur daugiausiai išminti, kaip ne Rainio takai?
O kaip ūkį žiūrėjo! Tokio būdavo javo
Susidėjęs nerasi, nors apeitum pavietą:
Jo kviečiai, vasarojus lyg kad rūtos žaliavo;
O kaip tankūs! Per žingsnį nematai lyg per skietą.
Ir mylėjo gi ūkį! Ar svečiai užvažiuos,
Ar per šventę po pietų su šeimyna visa
Kad išeis apžiūrėti, kaip išrodo7 laukuos,
Tai jam būdavo žodžiai plaukte plaukia tada.
Vieną kliaudę8 turėjo (kas gi jų neturėjo?),
Nors jį ponai godojo ir už stalo sodino,
Nuo jo lenkišką žodį nieks ištraukt negalėjo,
O jog kalbą sugraibė, kas gi to nebežino.
Ir ne tai patriotas jis ten buvo koksai.
Kaip dabar kad išmano vyrai mokslus ištyrę;
Bet Rainys taip jau rado; taip kalbėjo tėvai;
Tai pats Dievas jam, rodės, tokią kalbą paskyrė.
Dieve duoki jo dūšiai karalystę dangaus!
Verkė, laidojant kūną, jo kaimynai visi.
Neberasi šiandieną tokio būdo žmogaus:
Kita virto gadynė9; patys žmonės kiti.