II
Nebe tie ir Atkaičiai! Ar tai Dievas neduoda?
Ar per daugel išmano mokslą ėję vaikai?
Ant Sekminių iššluosto paskutinį aruodą;
O paskui kaip maitinas, vienas Dieve žinai.
Ūkė teko Laurynui. Baigė mokslą paviete.
Nenorėjo prie darbo tėvas spausti sūnaus,
O matušei, lyg saulė, kaipo pirmgimis švietė,
Per tai būdavo vaiko niekados nepabaus.
Nieks nesako, kad būtų sau koksai tinginys,
Kaip Mažeikos dykūnai, ką paimsi nuo krašto;
Bet nedaug nusimano, o kitų neklausys;
Norints galvą guldytum, jis tau, rodos iš rašto,
Vis tą patį bevaro: „E, duonelės užteks,
Ir meteliams galelį šiaip betaip gal sumegs!”
Tikrą tiesą pasakius, ne vieni tik Atkaičiai:
Visur žmonės dejuoja, kad taip ūkė nupuolė;
Laima žmoniška būtų, dirvos deria ligšiolei,
Bet geriausias jų sultis siurbia dielės10 — nebroliai:
Abrusitelių šerti pilną šalį privarė;
Mums patiems gi darbuotis visur kelią uždarė.