III
Jaunesnysis gi Juozas, pagal būdo ir veido,
Gyvas tėvo paveikslas. O jog mokslo nebaidės11,
Ir mažam jau nebuvo neapykantoj raidės,
Kaip Laurynui, tai tėvas jį į Kauną išleido.
Čia nemaž savo roda12 ir Juška prisidėjo.
(Buvo geras tai ponas; pačią vedė gan šaunią.
Bilazaro vienturtę). Jis tai Juozą mylėjo
Ir tėvams prikalbėjo, mokslan leisti į Kauną.
*
Buvo giedras tą metą, bet ankstyvas ruduo.
Vyrai kviečius vagojo; paskučiausi13 vainikai
Baigė vysti; priskynus jų saujelę sesuo
Puošė broliui kepurę; liūdnai švilpė sėjikai.
Vis tai dėjos į galvą mažam Juozui tada:
Kaip namus prižiūrėti tėvas bernui kalbėjo;
Kaip, bekinkant jau arklius, kudakavo višta;
Kaip matušė kelionei ryšelius dėstinėjo14;
Kaip praleido lig tilto ir par visą tą laiką
Glostė vargšą-sunelį; kaip abudu verkšleno.
„E, jau matuš, bent liaukis, vien tik birbinus vaiką”,
Maldė tėvas nepykdams, vien iš papročio seno.