IV
Kiek tai metų praslinko! Kiek nubėgo vandens
Į marias tolimąsias nuo to giedro rudens,
Kad kaip mažas paukštytis, dar nematęs vargų.
Skrydo mažas Juozelis iš tėvučių namų
Į nežinomą šalį, tarp žmonių svetimų!
Kiek tai skausmo matušei! Bet gi švietė tada
Jai per ašarų miglą nors žvaigždė tolima
Bent po metų sulaukti tos brangios valandos.
Valandos iškilmingos jos auginto sūnaus,
Kad Mišias prie altoriaus pirmąkart užgiedos
Ir, jai verkiant iš džiaugsmo, seną galvą suspaus;
Kad net motinos kitos su pavydu sakys:
„O, laiminga Rainienė! Vargo ji nematys!”
O dabar?.. Kad jau mirti nutarimas užkris,
Teks vienam gal Laurynui jai užmerkti akis!...