I
Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės;
Tik neina kaip saulė, be skausmo karionės:
Jos mėto ne kartą žaibus!
Užtat gi, kad saulė nušvis ant dangaus,
Nustelbę diegai dar sveikiaus atsigaus,
Jų vaisius palaimintas bus.
Atėnų ir Spartos pagirtini sūnūs,
Atminę garsius pranokėjų galiūnus,
Iš amžino miego pakyla!
Ir veltui Islamas; galybe puikus,
Prieš Graikiją siunčia jančarų82 pulkus,
Štai pančiai nelaisviams jau dyla!
Pabudo ir slavai. Kosovo83 kapai.
Tarytum tėvų užžavėti varpai,
Prabylo ir širdis sukratė:
Nudžiugo Moldava, Morica raudojus,
Srauniaus išsibėgo nuo Alpių Dunojus,
Kad tekančią aušrą užmatė.
Ir vengrui jau raustanti laisvė patiko:
Jis Stepono švento geidauja vainiko
Ant savo karaliaus galvos;
Slovakai, Lužičai ir net Pamarys,
Net suomių granitus aplankęs šiaurys
Už laisvę betrokšta kovos.
Laimėkite jaunos pakylančios šalys!
Už laisvę kariauti padės Visagalis!
Drąsiai už tėvynę į kovą!
Nors spėkos84 gal silpnos, bet stipri dvasia:
Kas eina su meile, su širdžia didžia,
Tam Viešpats bus pats per vadovą.
Karadzič85 Šafarik, Dobrovski86, Deake! 87
Vardai jūsų garsūs per amžius skambės,
Ir sūnūs sūnums, jūsų darbus apsakę,
Didžiuosis ir, sau panorėję garbės,
Į darbą sustos, kaip tėvų milžinai,
Ir žadins kitus, taip kaip jūsų vardai!