II
Po Lietuvą miegta88 tėvynės vaikai;
Per amžius juos žudė vargingi laikai
O pranašai skelbė kapus.
Nuvargę, nupuolę, nustoję vilties,
Suvystyti pančiais tamsiosios nakties,
Kada, o kada atsibus?
Per Lietuvą Nemunas eina platus;
Ne jam atrakinti pančių raktus:
Banguoja skurdus nusiminęs!
Kaip milžinas kelias ir daužos į šonus
Pavasario metais, senovės valdonus
Ir savo jaunystę atminęs.
Užmigo tėvynės bajorai-galiūnai;
Dvasia svetima jiems gaivinasi kūnai;
Tėvų palikimą užmiršo;
Nustoję senobinio būdo, liežuvio.
Viešai užsigynę net vardo lietuvio,
Tėvynę sau kitą išpiršo!...
Jų garsūs prabočiai į Brastį, Parčovą
Keliavo ginkluoti, tarytum į kovą,
Apginti Podolę nuo brolių;
Šiandieną kovoja už Vilniaus lenkystę,
Ar džiaugias, kad kūdikį-sūnų suvystė
Pati iš prekikų89-maskolių!
Neklauskis jaunuomenės jos idealo:
Nuskurdo, sunyko, krūtinės atšalo,
Kaip žemė be šilto lietaus!
O, klaustumei veltui, kame jos tėvynė:
Prabočių didžių, kaip tėvai, užsigynė
Ant vieškelio grysto, plataus.
Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,
Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai!
Senų padavimų išgirsi ne vieną,
Kurie užsiliko per amžius ilgai;
Vienok ir tenai, kas atėjo į mantą90,
Senelių-tėvų jau kalbos nesupranta.