III
Kas Varšuvos miestą nors kartą aplankė,
Kam teko sau progą atrasti parankią
Pasprukti nuo globos tėvų,
Tas žino Saksonišką sodną. Alėjos
Ten tamsios. Studentai ir jupų siuvėjos
Sau paskiria ten randez-vous91.
Aplanko jį kartais ir ponai, net ponios,
Šilkais pasirėdžiusios, grakščios, malonios;
Už medų saldesnės jų buzės92.
Kad šneka, tai, rodos, lakštingala gieda;
Širdies jų nepirksi už misingio žiedą;
Teisingai tai šiaurio prancūzės.
Lietuvio, kaip sakoma, būdas, šneka
Per sunkūs; jį lenkės vadina meška.
Lietuviams nuo amžių jos tiko:
Jogaila Jadvygą juk taip pamylėjo,
Kad Algirdo tėviškės išsižadėjo
Ir Vytautui Vilnių paliko.
„Tu, Jakštai, žiūrėk! — besityčiojo Tumas —
Tų lenkių-deivių stebuklingas grakštumas!!
Meilingos, kaip glostomos katės!
Iš Dievo malonės poeta! Rašyti
Gali joms sonetus ir širdį įgyti!...
Laimingas eiliuoti įpratęs”.
Užmanymų pilnas, prie ginčų pripratęs,
Smigeika pradėjo užstoti lietuves:
„Ne kartą jisai apie Palangą matęs,
Kurias tik papuošk, o tau širdį nuves
Kur tinkant: Keistutis Birutą ties mare
Išvydęs, užmiršo Kryžiuočius ir karę”.