IV
Studentai kiti: kas užstojo už Tumą,
Kas juokdami gyrė Smigeikos jautrumą;
Tik Klimui juokai nepatiko:
„Didvyrių vardų bent nekaišiokit — tarė —
Kurie mūsų kraštui taip daugel padarė
Ir atmintį šventą paliko”.
Į Jakštą paskui, kurs dažniausiai tylėjo,
Švelniai atsigręžęs, išrodyt pradėjo
Poezijos pilną gražybę
Laikų, kad Jadvyga, nors ašaros byra,
Apsirenka baisų Jogailą už vyrą,
Tautų pasišventus vienybei.
„Tu, Klimai, tikrai bene iš kunigų! —
Ažukalnis kirto — graudinti mergų
Nei Jakštas gražiau neparašo!
Tik mat trubadurų ir bardų laikai
Pragaišo, o žemės suvargę vaikai
Ne giesmių, bet duonos sau prašo!
Nustokit sapnavę! Poezijos laikas,
Taip pat kaip kvailios teologijos tvaikas93,
Kaip amžių tamsių milžinai,
Sau laiką paskirtą seniai atgyveno;
Dabar sociališki klausimai, peno
Kitoniško ieško šaunai”.
Čia barnės pakilo tikrai ne ant juoko;
Bet maž kas užstojo už Jakštą ir Klimą:
Jie gavo net vardą naktinio apuoko.
Tik Tumas suirzusį susirinkimą
Sutvarkė, užgėręs už gražiąją lytį
Ir Daugirdui liepęs šį tą apsakyti.