I
Palaimintas laikas, kada veversys,
Į dangų iškilęs; viešai apgarsys
Pavasario auštantį rytą;
Kad vėjas, svetys107 tolimųjų kraštų,
Tirpydamas sniegą, papūs iš pietų
Ir gamtą prikels užmigdytą.
Palaimintas laikas! Ne kartą rytys108
Dar rytšaliais galvas žiedams nulankstys,
Bet saulė vis lipa į žiemius,
Vis lipa ir šypsos nudžiugus saulutė;
Nudžiunga ir žmonės, į darbą sukrutę;
Pavasaris lanko pakiemius!
Pavasaris kitas nabašninkus gali
Prikelti, kad bočių užmirusią šalį
Iš amžino miego vadina!
Jo balsą išgirsta kapų pelenai;
Pakyla galingi tada milžinai,
Ir ateigai vieškelį mina!
Palaimintas laikas! Nors priešginiai tingūs
Gyvatos pabūgę, begarbins laimingus
Ramumo ir miego sapnus,
Bet veltui trukdytų gyvavimą jauną:
Jis tvinkčiot kaskartą aiškiaus nepaliauna
Ir pamatus griauna senus.
Gražu, kad pavasaris, griaudamas ledą,
Bežadina gamtą skaisčiais spinduliais;
Gražiaus, kad didvyriai mylėdami veda,
Tėvynę naujais atgimimo keliais!
Palaiminti jūs, atgimimo laikai!
Ir jūs — išrinktieji tėvynės vaikai!