II
Nuvargusi amžiais, palikus be vado,
Netekus sūnų, tu miegojai be žado!
O laikas, kurs griauna ir ardo,
Užmigdęs valdonus, išugdė ilgainiui
Pelėsius ir kerpes ant tavo tvirtainių,
O tau net atsakė ir vardo!
Bet laikas jau keltis! Ir taip paskutinė
Europoj, kaip amžiais anais, tau krūtinė
Krikštu apsiplaus atgimimo!
Bent rasit įstojus į vieškelį naują
Tu vėlei kaip tuokart, aukosi net kraują,
Kaip motina pasišventimo!
O, laikas jau keltis, šalis Lietuvos!
Gana bus globėjų ant tavo galvos,
Kurie tavo turtais dalinos!
O, laikas ir tau savo žodį ištarti!
Juk, rasit, taip trokštas išganymas arti.
Kursai mūsų bočiams vaidinos!
Kad tau Donelaitis prieš metų dar šimtą
Poemą 109 apmetė rimtą,
Tu jos kaip per miegą klausiais!
Kad Bohusz, Kraszewski, ar Narbutas rašė
Ir praeigai tavo stebėtisi prašė,
Tik žodžiais gėrėjais garsiais.
Paskui Valančiauskas ir Daukantas Simas,
Net pats Baranauskas jei maž betikėjos,
Kad tau užtekėtų kada atgimimas,
Nesmigo ir tau jų nedrąsios idėjos,
Šiandieną kiti užtekėjo laikai:
Į darbą visi eina tavo vaikai.