II
Goštauto rūmas ant kranto Ventos,
Nors dvidešimt metų praėjo,
Baltuoja, rodosi, kaip kitados,
Kad jaunas Rainys čia viešėjo,
Rodos, kaip tuomet, šermukšnių plati
Alėja į vieškelį šviečia;
Tiesą, suaugus!.. Bet žmonės — kiti!
Kitus ir svečius užsikviečia.
Trečias jau mėnuo: pasirgęs trumpai,
Pasimirė Goštautas-tėvas;
Kūną jo priglaudė Rosso Kapai,
O sielą nemirštančią — Dievas.
Mirdamas, iš giminės neplačios
Taip nieko nabašninkas ponas
Nesigailėjo apleist, kaip marčios.
(Išpiršo ją kunigas Jonas).
Amžiną atilsi, ponas tasai,
Valdyti ir liept vien mokėjęs,
Įteigdamas amžių, kaip sako, visai
Nuo savo marčios prigulėjęs,
Tiesą pasakius, ne vieną tik jį:
Visus užžavėjo Onytė;
Mažas ir didelis ją Aukštdvary
Vadino: „Tai mūsų paukštytė”.
Atviro būdo, širdytės lipšnios,
Bečiauškianti nuo rytmetėlio:
Niekas ant veido jaunutės ponios
Nematė tamsaus debesėlio.
Vos, kaip pavasaris linksmas, skaistus
Į Goštauto įžengė rūmą,
Laužo ant karto namiškių ledus,
Įnešdama naują gyvumą.
Tėvas patsai, jai prisėdus šalia,
Beglostė meiliai geltonplaukią!...
Dievo vienok tokia buvo valia:
Krikštynų seniuk’s nesulaukė.