III
Antrą jau savaitę, kaip Aukštadvary
Ramumas ir miegas išnyko;
Vakar ant galo ponios kambary
Rėksnys mažutėlis suklyko.
Pirmgimio savo sulaukęs sūnaus
Gražučio, smagaus ir didoko,
Daugel jau žadančio ir numanaus,
Motiejus net šokte pašoko.
Kiek tai atsineša su savimi
Vilties tas opus sutvėrimas,
Klyksmu pranešdamas savo „esmi”,
Kaip tas, kam nemielas gimimas!
Džiaugias gimdytojai, gentys, draugai,
Svečiai į krikštynas atvykę,
Jam gi šios žemės, matytis, vargai
Vaidinas, ir verkdamas klykia.
Klyksmas tasai, tai jaunosios kartos
Prieš senąją ginčas pirmasis;
Metams beslenkant, vienos ir kitos
Daugiaus prieštaravimų rasis.
Eina kariaudamos kartos žmonių;
Viena jau kitos nebsupranta;
Eina, kaip bangos plačių vandenių,
Ir daužos į amžiną krantą.
Kartais nuilsusios, ant valandos
Tarytum paliaubas sulygsta;
Snaudžia ramumas tada be skriaudos.
Bet irgi gyvumas pranyksta.