IV
Linksmas Motiejus gal būtų svečių
Iš viso pasaulio suprašęs,
Straipsnių vienok pabijojo skaudžių,
Kuriuos būtų Skardas155 prirašęs.
Skurdūs bedarbiai, sakytų, matai,
Ant gatvių par streikus badauja,
O kapitalo išlepę antai
Ištvirkėliai sau bepuotauja.
„Tiesa, sau tarė, — aš pats vargdienys;
Darbuojuos, liežuvį iškišęs;
Bet buržua! Būk tečiaus tinginys,
Nuskųs, jei dripsosi nuplyšęs.
Marksą dabar net plikbambiai vaikai
Po kaimus išvardinti moka;
Socialistais net kibžda takai!
Ko? Ko? Palaidūnų ne stoka.
Žmones bekursto. O kvaišų gana,
Kurie, kaip avigalviai, klauso;
Darbą pametę, paskui alkana
Gauja meldžia plutgalio sauso.
Kaltas ir mūsų klebonas gyvai!
Štai vietoj pamokslo tik šaukia:
„Vargšai, jūs vargšai!... Paskui tie pilvai
Bežiūri į mus susiraukę”.
Tokios tai mintys nuo metų kelių
Ne vieną Motiejų begriaužė;
Ant cicilikų156 darbų atkaklių
Jau retas kumšties nesugniaužė.
Rojų žadėję pakalnėj vargų,
Tik kerštą ir maištą paliko!
Gyva baidyklė bestos ant vaikų
Trupi pagarba ciciliko.
Tokios tai mintys Motiejaus galvoj
Kaip debesys džiaugsmą aptraukė.
Ir ant krikštynų mažutėj krūvoj
Iš Vilniaus svečių jis belaukė.