II
„Na, vyrai!” — Atsiliepė Glinskis storai —
Taip miegant juk gal užsivesti perai!
Iš miego nei mano žmona
Neišsuka sviesto, o juk indaroką58
Aukštai pasiraičiusi, suktis moka.
Gana bekirmyti, gana!”
Užgėdinti vyrai iš lovų kuliais
Išvirto, o saulė skaisčiais spinduliais
Tiesiog į akis jiems žiūrėjo.
„Ir mano jau boboms belaukt nusibodo;
Važiuot į bažnyčią jau laikas išrodo:
Nemaž ten žmonių nubildėjo
Šiandieną, vyručiai, vaikų Atvilkys;59
O jūs besivartot, kaip lauže lokys!“
Vis Glinskis jiems varė nuo galo:
„Už Kauną atlupote skolą šiandieną:
Gal vakaruot teko ten naktį ne vieną;
Bet marš, nusiprausę, prie stalo!”
„Kalbi nežinodamas, — tarė pati60 —
Paklausk, kada prigulė vakar? Kiti
Seniai jau miegojo saldžiai.
Bepumpi, kaip ubagas pupų sau puodą
Pabėrus: užmigt ne tik mokslas neduoda:
Pasiekia visur rūpesčiai”.
„Kas žmoniškai šneka, iš karto suprasi!
Pačios, pasivožęs po puodu, nerasi...
Tokios kaip manoji sena!
Kokie rūpesčiai tiems beūsiams tikrai?
Nevaišino Aukštadvario ponas gerai?
Ar apdavė kuo mergina?”
Čia pažvelgė Ruzė į Juozą slapčia.
Tas gėrė arbatą, esąs kaip ne čia:
Tylėjo, kaip žemę pardavęs!
Lyg dilktelė Ruzei kas širdį kiaurai:
Nejau būtų Juozas jai šiąnakt tikrai
Be reikalo prisisapnavęs?