III
Bildėjo ir rūko nuo ryto keliai.
Kieno kiek įmanomi buvo arkliai,
Tas porą pavalkais užkinkė;
Pėsčiųjų, kaip gulbių, devyni pulkai;
(Nuo jų apdarų marguliavo takai)
Žingsniavo, būriais susirinkę.
Ant vyrų daugiausiai sermėgos milinės;
Mergaičių gi jupos margai čerkasinės61,
O rūtos dabina kasas.
Į Užventį plaukė! Ant kalno kapai,
Ir bonės62 raudonos, ir graudūs varpai
Dievotes63 suprašė visas.
Pratėgminės dvarponių minkštos karietos
Ikšioliai netrinksi: bažnyčioje vietos
Už auksiną vis atsiras:
Sulėkusiems ponams pusiau tik sumos
Vis švaicorius vietą lazda iškamos,
Daužydams sermėgiams kupras.
Ne ko ir Šokaičiams iš anksto skubėti;
Ar negut paskui kad piktai beminėti
Tą vyskupą mūsų Valančių,
Kurs, būk tik valstiečių žiūrėdams naudos,
Prisakė į vietą paliokų64 maldos
Lietuviškai vesti ražančių.
Lietuvišką maldą supranta visi:
Ir dvarponis drūtas ir vargšai basi.
Bajoras vienok sugaravęs
Berūgsta: bažnyčia per tą užvedimą
Jo griaunanti šventą tėvų palikimą,
Kurs polską liežuvį65 jam davęs.