IV
Jei Dievui tik lūpų užtenka garbės,
Žemaičiai kaip žvaigždės danguj žibės,
Jų balsas padanges aplėks:
Ar gieda ražančių, ar šventą Antaną;
Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną,
Jų nieks, iš tiesų, neužrėks.
Bet maldai ir širdį jie turi nešaltą;
Ledais tik paviršių laiko apkaltą;
Ji tirpsta per „Šventas Dieve!”
Ji tirpsta ir Vilniuj tarp Vartų Ašmens66,
Šventoj Kalvarijoj ir kur ant akmens
Panelė graudi Šidlave.
Bet visą širdies jų suprasti jautrumą
Tada tik, kad „Pulkim ant kelių” per sumą
Užtraukia Bažnyčia visa!
Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo.
O griešninkams ašaros veržias iš skausmo
Ir krinta, kaip Dievo rasa.
Taip jausti ir melstis tik tie vien tegali,
Kuriems nuo senovės nelepintą šalį
Beglostė vargai ir vargai!
Ir žudė kryžiuočiai, ir baudžiavos spaudė,
Ir kraujo, ir ašarų upės bemaudė,
Ir kalė žabangus draugai!