V
Tą giesmę, Strazdelio ne kaip išgalvotą.
Tą „Pulkim ant kelių” tiek kartų giedotą
Rainys iš pat mažo girdėjo!
Šiandieną vienok taip kita jam išrodė:
Kiekvienas jos posmas jam širdį lyg skrodė,
Ir ašara akyse žibėjo.
Štai žmonės-pavargeliai meldžia malonės!
Ir jam iš krūtinės nors n’eina dejonės,
Bet kelias ne rožėmis klojas.
Dar užvakar buvo gražaus pašaukimo
Jam kelias taip aiškus; dabar apšvietimo
Maldauja, ant kryžkelio stojos.
Ne tai kad tikrai nežinotų, kur žengti;
Bet skaudančią širdį nelengva palenkti:
Gali tik ją laužti, kaip plieną!
Kad norints bent protas jau aiškiai prašnektų!
Dar Juozui šiandieną jo balso užtektų!
O, rodos, užtektų šiandieną!
Ir Viešpats išklausė jo švento meldimo;
Štai Juozui pagailo gražaus pašaukimo:
Suaugo su juo nuo mažens!
Net apjuoką kartais už jį iškentėjęs.
Ar gal jį bemėtyt, kaip pagirio vėjas
Kad blaško lapus ant rudens?