VI
Kad „Pulkim ant kelių” nustojo beužti,
Ir „Gloria” dūdos jau paėmė pūsti.
Pakėlė ir Juozas akis.
Praslinko šalia tada Goštautai dvieji:
Tai buvo Jadvyga su broliu Motiejum,
Bet ją tiktai matė užvis!
Kas stojosi Juozui tadą, pats nežino;
Tik veltui jau melstis nekartą mėgino;
Jo mintys vis klydo ir mišo.
Tai, rodės, iš jo besityčios Juška!
Tai širdį lyg dilgė erškėčių šaka!
Tai, rodės, kas pančiais surišo!
O kartas nuo karto vis grįžo mintis,
Kaip ta paslapti67 pelenuos kibirkštis,
Kad, vėjui papūtus, atgija:
Jadvyga... Ji čia! Bet nuliūdus jinai!
Ar jau, angelėli, ir tu pažinai
Skaudžiausią širdies kalaviją?
Dar pažvelgė kartą... Jau viską užmiršo!
Ir jausmas vienintelis paėmė viršų:
Nebuvo tai meilė! Oi, ne!
Tai buvo tas broliškas gailesčio jausmas,
Kuriam mylimosios daugiaus sopa skausmas,
Kaip savo, užslėptas dugne!