II
Pas Jušką svečių nemažai susirinko:
Aplinkiniai, gentys, draugai;
Tiktai Bilazaras atvykt nepaslinko:
Užpykęs mat rūgsta ilgai.
Juškienei pačiai, lyg kas būtų įgnybęs,
Nešviečia saulutė ant veido;
Ir Vandai reikėjo nemaž atkaklybės,
Lig motina jai nusileido.
Bet Vanda pasakė: už to, ne už kito
Ji nor ištekėt... ir ištvers!
Ir veltui Juškienė į nuomarį krito:
Neparlaužė ginčo dukters.
Ant galo, juk Vandai tekėti ir laikas;
Ne ko jau per daug belebauti.
Mankauskis? Bet tas parsiskolino paikas!
Šunims vien tik šėką128 bepjauti!
O čia inžinierių ir dargi turtingą
Pasisekė Vandai užburti.
Tik ta pavardė!... Pavardė nelaiminga!
Ar antro jai „s“ nepridurti?
Taip mąstė Juškienė. Juška ir patsai
Gal žento norėjo sau kito,
Bet metai, kaip Rainio negirdžias visai,
Tarytum į vandenį krito.
Ant galo, ant Juozo ne ko ir tikėtis:
Pats užpernai Vandai juk piršo
Karštai inžinierių; kaip matos mylėtis
Nemoka patsai, ar užmiršo.
O Vanda ar draugą jaunųjų dienų
Užmiršo taip pat? Ar nuduoda?
Sau čiauški ir skraido tarp meilės tarnų,
Lyg kregždė užmačiusi uodą.
Rods, Dievas, neskriausdamas veido skaistumo,
Sutvėrė jai kūną! Bet skolos karščiausią
Malonę atšaldo; o kraičio didumo
Tik Tumas iš aukšto neklausė.
Šiandieną ant sutarto susižiedavimo
Žadėjo nuo Volgos atvykti;
Bet veltui belaukia svečiai atvažiavimo,
O Vanda net pradeda pykti.