IV
Šnipukai po Lietuvą veltui beskraido:
Lietuvis už knygas nukęst nesibaido,
Bet pats neišduos paslapties!
Kas, degdamas meile tėvynės, spaudina
Tas knygas už sienos ir žmonėms dalina:
Tamsios besiklauski nakties!
„Tai darbas studentų! Ar gal kunigų?
Nes reikia ant to juk nemaž pinigų”:
Taip žmonės savytarpy spėja;
Bet vienas tik Dievas bežino tikrai
Ir, rasit, dar Juozo ilgi vakarai,
Ir žvakė — jo darbo bodėja.
Kad pirmąkart Glinskiui tos knygos pateko.
Skaisčioj jo širdy naujas balsas prašneko:
„Ir aš — tarė sau — juk lietuvis!
Juk brangūs ir man Lietuvos milžinai,
Jos pievų kvepėjimas, girios, kalnai
Ir Vytauto Didžio liežuvis110”,
Nuvykęs tada aplankyti Atkaičių
Rainienei numirus, paguosti našlaičių
Lietuviškai ėmė šnekėti.
(Vikarijus Jonas jų buvo bičiulis;
Onytei iš mokslo gan mėgo tratulis,
Bet lenkiškai, apsakinėti).
Tik poniai Juškienei lietuvių darbai,
Kaip sodžių srovė, nepatiko labai,
Ir praminė ją litvomanija;
O senis Kiaulinskis, pramintas nedoras.
Kurs valdo du margus, Pariečių bajoras,
Nusprendė, kad tai klopomanija.