V
Keliaujant iš Varšuvos į Vilianovą,
Kurią Marisienkai Sobieskis111, mat kovą.
Ties Viena laimėjęs, pastatė,
Nebėra jau girių, kaip Vazų laikuose,
Kad šaudyt mokinosi tuose miškuose
Karaliai, medžiot neįpratę.
Dabar čia kur ne kur išvysi giraitę,
Kur ieško pavėsio, ant saulės sukaitę,
Miesčionys per vasaros tvaiką;
Raibajai gegutei kukuojant, nemenkas
Čia mokslo jaunimas dainuodamas renkas,
Praleidęs egzamino laiką.
Štai dvidešims vyrų pavėsy beržyno
Susėdo į ratą ant pliko žolyno
Ir knygas ant kelių bevarto;
Kieno nevisai teišdygo ūsai,
Juos tartum norėtų ištraukti patsai,
Raitydamas kartas nuo karto.
Lietuviškai šneka. Nuo Vilniaus lietvis
Stebėtųs išgirdęs, kad sodžių liežuvis
Svetur net ponaičiams patiko!
O juk Lietuvoj, kur net vokiškai vaiko
Išlavinti didžiūnai mokytojus laiko,
Už jį nebeduotų skatiko.
Jau dvidešimt vyrų greta kaipo broliai
Susėdo; dar Rainio nebėra ligšiolei;
Jo žvalgos, kaip skęstąs salos!
Be jo susirinkę ne ką bepaveiktų:
Kas dvasią pakeltų, vienybę suteiktų
Be jo iškalbingos bylos?