VI
„Žiopsok bežiopsojęs! Sulauksi jį sveiką! —
Nerimdamas ėmė karščioti Smigeika —
Begaudyk, kaip paukštį po girią!”
„Nebūk, susimildamas, pirmas prie maištui
Be reikalo — teisino Klimas — negaištų:
Jam užvakar motina mirė.
Kaip giltinė vaikščioja, vietos negauna;
Nelaimės pribaigs ji, bežiūrint, dar jauną,
O tau niekados nesiskųs!
Ir, rodos, užgauti skaudžiais neužgausi,
Kaip jį apie kančią kad tyčia užklausi;
Neklauskit šiandieną nei jūs!
„Ar žinote, vyrai, — atsiliepė Tumas —
Kuo dieną užbaigsme? Jau skaitė daugumas,
Ką Jakštas sumąstė andai!
Užtrauksme tą giesmę! Nes štai Goštautyčia
Ir gaidą sustatė; atsinešiau tyčia;
Ir Rainiui išnyks apmaudai”.
„Kuri Goštautyčia? Ar ta geltonplaukė.
Kuriai tai bravissimo publika šaukė
Per koncertą?” — Jakštas užklausė.
Čia truput nuraudęs ir glostydams plaukus,
Pridūrė: „Ir ją į ratelį įtraukus!...
Mums būtų žvaigždė nemenkiausia! —
„Nereikia geresnės už ją lietuvaitės! —
Atsiliepė Daugirdas, ūsą užraitęs —
Jau taip, kaip ir mūsų jinai”.
„Tas viską išuostys — Ažukalnis tarė —
O vis dėl tėvynės ponaitis tai darė!
Tai ką apie deivę žinai?”