VII
„Žinau irgi paslaptis tų demagogų,
Kurie vien apdriskelį laiko per žmogų —
Užpykęs Kaziukas atsakė —
Jie kęsti neapkenčia aristokrato,
Nes patys po užkampius grūstis paprato
Ir Magdę glumoti vienakią”.
Ažukalnį buvo pagavęs piktumas,
Net akys žaibavo; bet nuvertė Tumas
Tai viską ant juoko laimingai:
„Žiūrėkite, vyrai, ir mano vaikinas,
Per širdį užgautas, kaip milžinas ginas,
Tiktai ne per daug sąmojingai”.
Bet Jakštas, dainų atidaręs skrynelę,
Į žmones paleidęs, norėjo joms kelią
Kad tikras pravestų artista:
Jas būtų taip miela ant salių parodžius!
Ikšiol tedainuojamos buvo po sodžius
Ir platinos par vargamistrą112.
„Be reikalo — tarė — per savo netaiką
Tiktai begaišiname bėgantį laiką;
Kazeli, sakyk iš tiesų!
Tai tą Goštautyčią pažįsti gerai?
Ir ji mano giesmę suprato tikrai?
Sustačiusi ją ant balsų”.
Nors Daugirdas ir, taip užgautas skundžiai,
Ažukalnis, tartum nuilsę gaidžiai.
Žnairiai dar jutojos viens kito;
Vienok kad visi ėmė Kazio prašyti.
Apie Goštautyčią šį tą apsakyti,
Ir tam lyg kad pančiai nukrito.