VIII
„Seniai Goštautyčią pažinti rengiausi —
Pradėjo Kazys — Juk tikrai nemenkiausį
Mums garsą priduoti galėtų;
Daug gal moteriškės! Tokios gi žvaigždės,
Maniau sau, pats vardas daugiaus mums padės,
Kaip šimtas kitų kad padėtų.
Ir štai parsitikrinus jau lietuvaitė;
Ji Rainio brošiūras gerėdamos skaitė,
Net, rodos, širdelė jai plakė.
Juk buvo ir Jakšto dainų pamėginus;
Bet riešutas — kietas, gerai nepažinus
Grynosios kalbos, kaip man sakė“.
Čia Jakštas nuraudo, kaip rytas užgimęs;
O greitas Smigeika, dar vis nenurimęs,
Vėl ėmė ant vietos nestygti:
„Dabar gana aišku, kur Juozas užtruko:
Artistės, matyt, aplankyti užsuko;
Sakykite, kaip čia nepykti?”.
„Ten Juozas nevaikščioja — Daugirdas tarė —
Ar nėra jie kartais dėl to susibarę?
Juk lankės pirmiaus ne retai
Rods, pareitą žiemą pats Goštautas rašė,
Žinau tai gerai, ir lankytis jo prašė,
Bet tam nei primink apie tai.
Jį šnekinau kartais; nenor nei klausyti.
Kas nors ten galėjo sutikt mūsų vytį!
O ji taip simpatiška matos:
Mokinas lietuviškai; tėvas patsai,
Nors nėra dar tikras lietuvis visai,
Bet jau nuo to vardo nekratos”.