IX
Čia Tumas sušuko — Antai ir Rainys:
Kapos jį Smigeika, kaip margas genys!
Ir verta: reikėjo tiek laukti!
Vienok, kaip tai paprasta, sau susibarę,
Paskui atsileidę ir viską aptarę,
Atminkime dainą užtraukti”.
„Nepykite, broliai, kad taip užtrukau! —
Prašneko Rainys — Pakeliu apsukau
Jautrių raudonsiūlių padangę;
Tie pėdsakai-giltinės viską išuosto;
Nuo mūsų apaštalų Lietuvą šluosto,
Prigrūdę jais cypę-belangią113.
Buvau aplankyti, belaisvių paguosti.
Bet atsargūs būkime: ėmė užuosti
Ir mūsų lietuviškas pėdas;
Štai mano keli jau sužuvo laiškai;
Maskviečiai gi rašo — Ten staugia vilkai!...
Nakčia pasibaldo urėdas!...”
„Kad jie nesulauktų! Tų kurtų bijoti? —
Sušuko Smigeika — Verčiaus užsikloti
Ir sau bemiegoti saldžiai?!
Gana tų baidyklių! Jei reikia aukų,
Aš pirmas! Žiūrėti staugimo vilkų?
Kad gieda antrieji gaidžiai!”
„Be juoko, Smigeika paliks dar šventuoju
Kankintiniu mūsų! — Betyčiojos Tumas —
Ko gero, vyručiai; geruoju-piktuoju
Teks šventąjį garbint! Tiktai jau ramumas
Pragaiš tarp šventųjų Dangaus karalystėje,
Kaip kartais suyra ir mūsų draugystėje.”