IX
Prisiklausęs gana iškalbingų bilų
Ir daugiaus negu kaldamas nuo spragilų,
Senis Glinskis apkurtęs, sermėgoj sušilęs,
Kad jau aptarta viską ant ryto dienos,
Ir aptilo balsai. „Ar sušlapint burnos
Nereikėtų?” užklausė bent kartą prabilęs.
„Bravo! — tarė Motiejus, — tai man bent lietuvis!
Net gudriausis išdžius beklepsėjęs liežuvis,
Jei ant jo neužpilsi nors retkarčiais lašo;
Juk žmogaus gyvata tai lyg bėgąs upelis:
Be rasos greit išseks musų trumpas amželis!
Tik žiūrėk: Abraomas į vaišes beprašo!”
Visų įtempti nervai tik rodos to laukė
Ir ant karto mazgus sulig vieno sutraukė:
Ėmė juoktis kvatodamas susirinkimas;
Bet drūčiausiai kvatojosi Glinskis patsai;
Lyg sparnai jam plusnojo nudribę ūsai:
Taip akylas143 išrodė jam atsiliepimas.
Tik nesijuokė Jakštas, į uošvį skersai
Pažiūrėjęs; ne kartą jau Ruzės jisai
Prašė tėvą mokinti daugiaus mandagumo.
Nebelinksmas ir Daugirdas, įsimylėjęs
Lig ausų į Jadvygą, ir tiek prikentėjęs
Už nevyrišką meilę nuo juokdario Tumo.