X
Kad ant galo kvatoję nutilo svečiai,
Goštautytė, parengusi stalą apsčiai,
Juos paprašė į valgomą salę paslinkti.
Buvo užkandos šaltos; bet midaus uzbonai144
Lyg malonūs žemaičių pilvoti klebonai,
Tartum kvietė, kas širdžiai pritiks, pasirinkti.
Kad nekiurktų145 pipliai viduriuos ant tuščios,
Glinskis išlenkė stiklą degtinės karčios,
Pasipurtė ir, kraujui apšilti pradėjus,
„Prisiklausęs, — atsiliepė, — tamstų apsčiai,
Būčiau kvailas per apskritą pilvą stačiai,
Kad pažeminti drįsčiau tėvynės veikėjus:
Mūsų Vytautas buvo tai didis galinčius;
Jam reikėjo paminklo, to nieks neužginčys;
Daug padarė tėvynei ir mūsų Rainys;
Jį anuomet pažinęs, mačiau iš akių:
Kunigų seminarija ne dėl tokių!
Tas ne tik aveles, sau tariau, beganys.
Bet patarčiau čionai susirinkusiams ponams
Dar padirbdinti Vilniuj stovylą japonams:
Kad ne jie!... Kad ne ta su japoškomis karė!...”
Čia vėl ėmė visi net juokais nesitverti
Ir jau rengės seniuko sveikatą išgerti,
Kad svetys netikėtas duris atidarė.