XI
Buvo aukštas; aplinkui galva apskusta;
Veidas pailgas švietė; barzdelė reta;
Brangūs rūbai ir akys didybe žiūrėjo.
Vien totoriškai švelbė; vos Tumas ant galo,
Geležinkelį tiesęs andai nuo Uralo,
Susitarti su juo šiaip bei taip sugebėjo.
Pasiskųst Šig-Achmetas146 iš Kauno atėjęs?
Ar vainiko prašyt Devlet-Hadži-Girėjas?147
Tochtainišius148 pabėgęs iš Aukso Ardos?
Ar tai Vytauto vardas totoriškas vėles
Net iš amžino atilsio būtų prikėlęs,
Kad prie Vilniaus beglaustųsi, kaip kitados?
Ne, tai vienas iš mūrzų kilmės Edigėjo
Su totoriais nuo Karnos atvykt panorėjo,
Kad pasveikintų Vytauto Didžio paminklą;
Ir, kaip jo pranokėjas, suteikt dovanų:
Ne tabūną Arabijos žirgų šaunų,
Tik Damaske iš plieno nukaldintą ginklą.
Svetį tolimą Goštautas vedas prie stalo,
O paskui, kad arčiaus pasižino ant galo,
Ėmė norints ant pirštų šiaip taip bešnekėti
Apie buvusius amžius, kares ir vienybę,
Apie mūsų ir jų kitą kartą galybę,
Į kurią vos gali jau dabar betikėti.