XII
Pažiūrėjęs į aukštą, kaip per įkvėpimų,
„Ar ne sapnas tiktai? — tarė Jakštas į Klimą, —
Tartum ūžjautei amžių senobinių kvapą!
Tiek atsimena vienkart gražiausių dienų,
Į totorių pažvelgus!... Ir tiek milžinų!
Lyg kas būtų atskleidęs istorijos lapą!”
Nors užkalbintas, Klimas negreit beatsakė:
Atsiminus senovę ir jam širdis plakė;
Apie ją nemokėjo mąstyti šaltai:
Jam praėjusiai amžiai, jų dėjos ir vyrai
Tai nebuvo be žado užmirusiai tyrai!
Jam kaip gyvi kalbėjo senovės raštai.
Jį vadinta per dideliu idealistu;
Gal teisingai, bet kasgi iš mūsų neklystų?
Gal per daug jam prabočių sapnavosi dienos!
Ir dabar, į totoriaus žiūrėdamas kardą,
Jis garsingą atsiminė Algirdo vardą,
Prieš kurį net Maksvos bedrebėdavo sienos.
„Kiek poezijos! — tarė, — ir rūsto gražumo!
Kiek didybės ir kūdiško naiviškumo,
Kad Dimitrio ir Algirdo atmeni kovas!
Vienas siunčia nadėgulį, antras kiaušinį,
O pribuvęs į laiką Maksvoj velykinį,
Trenkia kardą į Kremlį lietuvių vadovas!...