XIII
Maž beužėmė Daugirdą naujas svetys:
Jautrią širdį jam griaužė kitsai rūpests,
Nes prislinkęs, štai kunigą Joną prispaudė,
Klausinėdamas su rūpestybe reta,
Kas girdėt apie Rainį? Kaip jo sveikata?
Ir kame paskydimui grašį sugaudė?
Rasit Glinskiui tikrai išsisukti norėjos,
Ir tik būdas jo atviras melo drovėjos,
Gal pagundimas išsikalbėti kuteno?
Nes sau tarė: juk Daugirdas pats numanys,
Kas nereikia, kad gautų žinoti Rainys;
Kiek bespėja: anuodu geruoju iš seno.
„O, kad pranašu būti galėčiau klaidingu! —
Besigailinti tonu pradėjo verksmingu,
Bet Rainys iš ligos jau vargiai išsikas!
Tiek varguolis pakėlė ant savo pečių!
Tiek jam suteikė Viešpats kryželių karčių!
O kalėjimas aiškiai pakirpo spėkas.
Kad galėtum žmogus, rodos, dangų prilenktum;
Nuo mirties savo locnuoju kūnu uždengtum;
Bet iš džiovos išlikti — vilties per menkai...
O kiek teko privargti! Kiek Tumas darbavos,
Iki jam prikalbėjo važiuoti į Davos!...149
Tie ligonys tikrai kaip mažučiai vaikai!”