XIV
Čia nuleidęs žemyn molinąsias akis,
Kaip sugautas ūmai neįpratęs vagis,
Lyg norėdamas teisintis Glinskis kalbėjo:
„Kaip vaikučiui gydyklos karčios neįduosi,
Jei užkalbinęs pasaka, nesumeluosi,
Taip ir Rainiui šiek tiek sumeluoti reikėjo.
Juk į Davos jį siunčiant, reikėjo skatiko,
O kišenėje mano variniai beliko:
Daug išleidau vaikams knygutes davinėjęs;
Daug padėjau Onytę į mokslą išvaręs;
(Juk už tai Svindalaitis net buvo aptaręs
Ir jo mylistai vyskupui daug prikuždėjęs).
Tiesa, Vilniuje Tumas tai Krezas tikrai;
Bet nemaž literatiški jam vakarai
Pakėlimui lietuviško vardo kaštuoja150;
Daugel knygų spaudindamas, veliui dalina;
Daug jaunuomenės šelpia, nors Vanda ir gina,
Ir už jo patriotišką jausmą dejuoja.
Tai ne ką jau per daugel nuo jo reikalauti,
Juk ne viską ant vieno pečių besukrauti!...
Bet su grašiais ant galo nebuvo bėdos:
Ponas Goštautas patarė: nesigailėsiąs,
Norints tūkstančiais reiktų, už jį užmokėsiąs
Ir dar kaltas paliksiąs prieš jį visados.
Ar tai Juozas gal nujautė kiek apie tai,
Nes ant karto nuo Davos žegnojos griežtai,
Vos tada nuo manęs pasiskolint sutiko,
Kad jam žodį daviau (pasakyk, geradėjau!
Ar be melo tikrai išsisukti galėjau?)
Pats neimsiąs nuo nieko nei vieno skatiko”.
Čia užbaigdamas šnekesį, kunigas Jonas
Apsidairė aplinkui, ar Goštautas ponas
Negirdėjo. Nes kunigas teisintis gautų.
Taip, raškydamas151 nuo svetimos obelies.
Besižvalgo vaikelis, kad kas iš šalies
Netikėtai sučiupęs plaukų nenurautų.