IX
Kas tai jam atsitiko?... Su Atkaičiais per kelią,
Vedęs pačią vienturtę, valdė dvarą Juška:
Už ausų raitė ūsus, smailią kirpo barzdelę.
Ūgio buvo nemažo, o pakaušė plika.
Buvo geras tai ponas. Nesiskundė kaimynai,
Kad ką būtų nuskriaudęs: tik maž ūkį žiūrėjo:
Svečius vaišinti mėgo; jo aplinkui beržynai
Rudenį ir per žiemą nuo medžioklių skambėjo.
Pas save gana tankiai22 Rainį prašė Juška:
Tai bites kapinėti, tai pasėti javus;
Gimus Juozui, prie krikšto nešė pats su teta,
O paaugusiam sūnui siuntinėjo žaislus.
Kad, tam einant į mokslą, jo gabumą regėjo,
Juškai vaiko pagailo, kam tūr kunigu žūti?
Ir tėtušiui į mokslą leist aukščiaus įkalbėjo,
Nes tada tas galėsiąs net ir vyskupu būti.
Biet per vasarą Juozą pas save į jaunimą
Pavadinęs, kaip gyrės, jį mylėti mokino;
Pasilinksminęs vynu, ne tai per užmiršimą,
Ne tai jį malonuodams23, savo žentu vadino.