VIII

Juk Bažnyčios tarnystės Juozas pats nesibaidė:

Kaip malonūs jam buvo subatos²⁰ vakarais

Tie Nešparai prie žvakių! Kur jo mintys neskraidė,

Kad vargonai dudeno dievmaldingais balsais!...

Tos apytamsios žvakės! Tie graudingi vargonai!

Tas ramumas, kurs dvasiai tiek be žodžių pasako!

Tas nematomas Viešpats, prieš kurį milijonai

Par tiek amžių ant kelių krint, kaip dulkė ant tako!...

Vis tai Juozui iš mažo jautrią širdį graudino

Ir Bažnyčios tarnystei atsiduoti vadino.

Pašaukimas tai buvo? Dievas geras žinojo!

Bet jau, penktąją kliasą²¹ baigdams, Juozas galvojo

Užsivilkti suknelę. Jo svajones visas

Trukdo mirdamas tėvas: liepia baigti kliasas.