VII
Dienos slenka palengva; metai bėga ryščia.
Žmogus auga bežiūrint, dar greitesniai16 pasensta;
O mirtis netikėta savo galia slapčia
Ką nuo krašto užgriebia, tas į užmirštį skęsta.
Toks likimas žemėje čia keleivio-žmogaus!
Pernai šlajomis braukė ant rarotai17 Rainys.
Šiandien žemė šaltoji jo krutinę prispaus,
Gentys18 smilčių saujelę ant duobės užbarstys.
Kad į drebančią ranką vaško paėmė žvakę,
Mirdams pašaukė Juozą ir jam tiek tik pasakė:
„Man nebuvo, vaikeli, to žadėta sulaukti
Nors ant galo senatvės, ko taip troškau karštai!
Neužmiršk mano žodžio: iki galo ištraukti
Giminazijos mokslą, o paskui: numanai”...
Ar jam užėmė žadą? — Ar širdis gal apsalo19?
Tiek tik sūnui prieš mirtį pasakyti tebspėjo;
Bet suprasti jo norą lengva buvo lig galo:
Jį ne vienas tik Juozas numanyti galėjo.