VI
Vien Onytė gražioji, atvira visados,
Kaip pavasaris linksma, brolį šnekint mokėjo;
Jai tai Juozas nekartą lig gaidžių valandos,
Ką iš knygų išskaitė, pasakoti turėjo.
Jis jos lavino protą, ją rašyti mokino,
Jai ant žemėlapio rodė karalysčių ribas;
Kad istoriją šventą ji maždaugel15 pažino,
Net graikų ir romėnų pasakojo karias.
Bet Onytei daugiausiai tie patiko karionių
Pasakojimai gražūs iš senovės laikų.
Kad ant popiežiaus žodžio plaukė minios krikščionių
Šventą Žemę vaduoti iš nelaisvės turkų.
Apie Šventąją Žemę ir Rainienė tankiausiai
Dievobaimingai klausės, net jai ašaros krito;
O paskui jai sapnavos, buk pramokslą gražiausiai
Sako Juozas, o žmonės verkia vienas už kito.
Buvo Juozas nekartą iškalbingas tikrai;
Tada švietė jam veidas, kaip giedrotas dangus;
Ir Bažnyčią mylėjo; bet vargiai ir patsai
Bežinojo ikšiolei, ar jis kunigu bus.