IX
Kas stojosi Juozui? Kokia priežastis
Jadvygai neduoda užmigt per naktis?
Tai Goštautas žino geriausiai.
O Rainiui susirgus, kaip jo sveikata?
Malonės su silpnybe su nepaprasta
Per tarną ne kartą pats klausė.
Kad dukterį savo ramesnę išvydo,
Iš džiaugsmo jam veidas tarytum pražydo:
Vienturtę kaip tėvas mylėjo.
Ant parodos jausmo statyt jis nemoka.
Vienok rūpestingos širdies jam ne stoka,
O labas99 dukters jam rūpėjo.
Kad savo Jadvygą išvydo ramesnę,
Jam tartum žvaigždė užtekėjo šviesesnė,
Širdies atrakindama raktą:
Pats Juozą aplankė, užmiršęs didybę;
O jauno ligonio pamatęs silpnybę,
Net jam pabučiavo į kaktą.
„Tikėjaus ne veltui gerutis vaikine! —
Pradėjo iš reto — Kad tavo krūtinė
Juk tėvišką maldą atjaus;
Matau, kaip sunku buvo mano maldos
Jaunam paklausyti; bet pats kitados
Po metų pažvelgsi ramiaus.
Matau tavo širdį, kaip krikštolą, gryną,
Ir vyrišką būdą, kaip matos retai!
Su juo neįbrįsi į svieto purvyną
Ir, duok Dieve, rasit išlėksi aukštai!
O, ačiū, kad mano maldos paklausei:
Mokėsiu už tai atsilygint gausiai”.