X
Ant to neatsakė nei žodžio Rainys,
Juk ką apie jį žmonės sau bemanys:
Vis tiek, kaip pernykštis jam sniegas!
Ko laimė Jadvygos nuo jo reikalavo.
Jis vis tai išpildęs dėl jos paaukavo...
Dabar... galvą lenkia vien miegas.
Užmigti, užmiršti, nors kiek atsilsėti,
Nors valandėlę nejaust, negirdėti.
Net atsikratyti nuo noro!..
Paskui? O, jis žino, ką veltui bekęsti:
Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti!
Tik oro plačiaus jam, tik oro!..
Čia jam pamažu akyse ėmė temti;
Nuilsus krūtinė dar kartą pasemti
Sau oro plačiaus pamėgino.
Užmigo. Tai kartais Jadvyga sapnavos;
Tai salvai vaidinos, atgimę didžiavos;
Tai Glinskis iš tolo vadino100.
Bet miegas ligonio nebuvo ramus:
Neglostančius, regimai, atminimus
Jaunoji krūtinė beglaudė!
Nes krūpčiojo kartais; įdubę skruostai
Rasojosi prakaitu nepaprastai
Ir degė, kaip uogos, nuraudo.
„Būk tamsta ramus!” — tarė daktaras senas,
Kad Goštautas jo susirūpinęs klausė:
„Nors vyrai tokie taip, kaip alksnis, kurenas,
Bet jo organizmas — tvirtainė drūčiausia.
Duok Dieve! — išeidamas Goštautas sakė —
Nejaugi užgestų, kaip deganti žvakė”?