XI
Geresnės, kaip laikas, gydyklos nerasi:
Kentėjęs ir verkęs, laiku apsiprasi;
Palaiminta laiko gydykla!
Kas daugel mylėjo, tas daugel kentėjo;
Tas, vyru išaugęs, nelinksta nuo vėjo;
Kančia — tai didvyrių mokykla.
Daug gali pakelti ant savo pečių,
Kas nesveria siekių ir norų plačių
Ant kurčio savimeilės101 svaro,
Kas laimės neieško, kaip tas godulys,
Kuriam tiktai savo širdies sopulys,
Skaudėdamas, miegą nuvaro.
Ne savo tik laimės ieškojos Rainys
Šiandieną ramesnis, kaip tas kalinys,
Kursai net prie pančių pripranta;
Aplanko dar retkarčiais jį atminimas.
Bet tai jau ne audros ant marių bloškimas,
Kurs garlaivius skaldo į krantą.
Jam laimė ant žemės, matyt, nežadėta!
Tai norints Jadvyga, taip jo numylėta,
Gal ją bent po metų atras.
Tada ir ant jo gal kitaip pažiūrės;
Nejau tada ašaros jai nebirės,
Kad didžią jo auką supras.
Čia Juozui pačiam nenoroms akyse
Dvi ašaros-perlai, kaip žvaigždės, užšvito;
Ir norints, kaip milžinas, gynės dvasia,
Žaizdų atminimai jam vienas už kito,
Ligšiol neužmigę, vėl grįžo, kankino,
Ir veltui nuo jų apsiginti mėgino.