XII
Ne tai kad Rainys savo žingsnio gailėtųs:
Juk metė svajojęs sapnus numylėtus,
Dėl laimės ir gėrio Jadvygos!
Bet Goštautą kaip gi geru paminėti?
Kurs savo didybėj jam liepė kentėti.
Kuriam tik „jų mylistos“ lygūs.
Taip priėmė jį aną kartą širdingai;
Bučiavo kaip sūnų; paskui iškalbingai
Kaip tas, kursai myli karštai,
Pradėjo sakyti, jog, kaip nebilys,
Jis, dukteriai vystant, regėt negalįs;
Juk ją turi vieną tiktai!
„Jaunystė nežiūri rytojaus dienos;
Širdies, ne galvos ji beklauso senos!”
Tai buvo jo žodžiai tikri:
„Bet jis, kaipo tėvas, užmiršti negali
Vienturtei apskirti atsakančią dalį,
Kaip leidžia jam turtai geri.
Nors širdį ir būdą aš tamstos aukštai —
Kalbėjo — statau, bet ir pats juk matai,
Ar leisti už tamstos galiu
Vienturtę, kuriai dvarininkų netruks!
Kuri, išsiblaivius, ant tėvo berūgs,
Patekus vargingu keliu.
Kaip tėvas ant tos nesutiksiu skriaudos!”
Ir tartumei priešais baidyklę patikęs,
Net balsą pakėlė: „O ne, niekados
Ant to nesutiksiu”, rūstingai surikęs;
Bet greit, kaip išauklintas102, rimtas žmogus
Saldžiai nusiblaivė, paslėpęs nagus.