VI
Gražūs sužėlę ant dirvos rugiai
Motiejų bent kiek nuramino,
Kitą jam dirvą priminę staigiai,
Kurią dar aukščiau jis brangino.
„Lietuva, žeme tėvų — milžinų,
Senovėje taip pragarsėjus;
Nuo Baltijos lig Juodų vandenų
Vedžiojus didžias pranokėjus;
Žemė, kuri numylėjai karštai,
Kaip gyvastį, laisvią tėvynę,
Ir atstatydavai priešams rimtai
Be išgąsčio karštą krūtinę!...
Vargšė! Ir tu neišvengei žiemos,
Į prieglobstį brolių patekus!
Globoje brolių kalbos svetimos
Miegojai, ilgai neprašnekus!
Betgi ne veltui už laisvę sūnų
Prigėrei tiek prakaito, kraujo!
Betgi ne veltui kapai milžinų
Ilgėjos pavasario naujo!
Vos atsidusus iš miego sunkiai,
Jau stoji į lygias lenktynes;
Amžių istorijai nepasakei
Dar savo minties paskutinės!
Tyli graudi vaideliotų158 giesmė,
Kryžuočiai nekviečia į karę;
Dainiams vienok įkvėpimo versmė
Plačiai Lietuvoj atsidarė.
Lietuva, myliu ir tavo laukus,
Kuriuos savo rankomis sėju!
Ir atgimimo gražiausius laikus!
Ir darbus tėvų-pranokėjų!”
Taip užsimąstęs, užmiršo visai
Motiejus svečių bežvalgytis;
Žirgas sužvengęs parodė patsai,
Kad kas ten iš tolo matytis.