VII
Jakštas ir Klimas ir Tomas greta
Karietoj nuvargę lingavos;
Šypsos ruduo ir sunykus gamta
Aplinkui graudžiai malonavos.
Sarpūs žemaičiai, sarti159 eržilai,
Dvi valandas bėgę, apšilo;
Jau nesidaužė į šonus aklai.
Vežėjas niūniavęs nutilo.
Mintys, kaip skurdūs paveikslai rudens,
Keleiviams nelinksmos minėjos;
Spaudė jos, slėgė, tarytum akmens
Par amžius širdis užkietėjus.
„Rodos, nebūtume dar per seni, —
Atsiliepė Jakštas ant galo —
Rodos, nuo vakar žmogus gyveni;
Dar plakus širdis neatšalo.
Kiek tai įvyko vienok atmainų!
Kiek matėme audrų-verpetų!
Kiek tai vardų praskambėjo jaunų
Per pastarų dešimtį metų!
Tiesa, subrendo jauna Lietuva;
Aukštai savo vardą iškėlė;
Bet sumažėjo pirmeivių krūva,
Kurie ją iš miego prikėlė.
Retinas mūsų kasdieną būrys,
Kursai kitados už tėvynę
Stojo pirmasis, kad vedė Rainys
Į kovą ir pirmkelį mynė!
Kur pasidėjote brangūs laikai?..
Kaip praras nereikalingas,
Užpakal minios dabar palikai,
Atlikęs tarnystes naudingas.
Užima vietą kareiviai kiti!
Kitus bematai darbininkus!
Bangomis eina, kaip upė plati
Savuosius kelius apsirinkus!”