VIII
„Toks jau nuo amžių keleivio žmogaus
Ant žemės paskirtas likimas;
Juk ne su saule ant giedro dangaus
Gyvensi! — jam patarė Klimas, —
Būtų, sakyčiau, dar pusė bėdos,
Kad mūsų vaikai, mus pavarę,
Veiktų tikrai ant tėvynės naudos,
Kaip mes, kitados susitarę.
Bet, ant nelaimės, jaunoji karta
Tik peikti ir griauti bemoka,
Manija siekių naujų apimta!
O mokslo ir meilės jai stoka.
Kosmopolitai! Dienos milžinai,
Tėvų praeigos nepažinę!
Markso ir Darvino paikūs sapnai
Jiems rūpi daugiaus, kaip tėvynė”.
Tumui pačiam ant jaunųjų gaidžių
Nesyk užsirūstinti teko;
Bet neapkęsdamas raudų tuščių,
Ne taip nusiminęs prašneko:
„Buvome, — tarė, — ir mes kitados
Tėvų akyse protestantai;
Kiek sugaišinom spėkų be naudos
Pradžioje ir mes diletantai!
Patriotizmo šiandieną tikrai
Mažiaus, o per daug ištvirkimo;
Reikia vienok pripažint atvirai:
Netrūksta ir pasišventimo.
Nenusiminkime, vyrai, per virš!
O laikas išgydys ne vieną.
Nuopelnų mūsų vaikai neužmirš,
Kaip garbina Rainį šiandieną”.