IX
„Nėra šiandieną tėvynės sūnų,
Kaip mūsų Rainys kad bebuvo! —
Jakštas kalbėjo, — tokių milžinų
Gadynė jau rasit pražuvo.
Nebeužilgo pabaigti žadu
Poemą, jo amžių apsakęs;
Gal susirišę su Rainio vardu
Ir mes neužgesme, kaip žvakės”.
„Tiesa, jog nėra!... Negreit ir bebus
Tokių, kaip Rainys, patriotų! —
Pritarė Tumas, — užtat jo kapus,
Teisinga, kad amžiai godotų160.
Taip dar norėjos varguoliui ilgiaus
Patęsti ir už numylėtą
Savo tėvynę dar vargti daugiaus!...
Bet Dievo nebuvo žadėta.
Na, ir tėvynė didvyrio — sūnaus
Ir jo veikalų neužvylė:
Visas juk Vilnius jo kūno brangaus
Išėjo sutikti už mylią.
Mūsų jaunuomenė, norints karti,
Ne sykį net jį kritikavus,
Nešė jo kūną ant rankų pati,
Pati jį parvežus iš Davos”.