X
„Žinoma Rainiui nebuvo vilties
Išgyti, — atsiliepė Klimas. —
Sako vienok, būk jam laiką mirties
Paskubinęs susikrimtimas
Sako, anonimas vargšą skaudžiai
Užgavęs, lyg kūju užtvojęs;
Niekas vienok taip jo kūno graudžiai,
Kaip Daugirdas, neapraudojęs”.
Tumas nusijuokė: „Kaip neraudos?
Jadvygai negal įsipiršti;
Liepė tam vargdieniui ant visados
Ji meilę ir viltį užmiršti”.
„Na, ir be takto Kazys suvisu! —
Pritardamas Klimas šnekėjo, —
Buvo ant jos net pažvelgti baisu,
Kad Rainį kapuosna lydėjo.
Tartumei marmuras, be kibirkšties,
Išblyškus, be ašarų akys!..
Žiednas suprato: nuo meilės, vilties
Ant amžių jau ta atsisakius!
Sako, dabar jai tik vienas galvoj;
Sapnuoja tik tą pašaukimą:
Mūsų mergaičių jaunoj Lietuvoj
Aukštesnį pakelt apšvietimą.
Tiek iškentėjusi savo širdyj,
Liuosoj valandoj, kaip girdėtis,
Taisanti operą; savo Verdi
Jau galim ir mes betikėtis”.