VI
Jadvyga pakėlė žydrasias akis,
Ir visas jai kūnas kaip ledas nutirpo.
Ją diegte nudiegė kita kibirkštis!
Norėjo pašokti; bet kojas pakirpo
Nematoma galia: jai priešais stovėjo
Jaunikis gražus, nepažįstams visai;
Kaip ugnys safyro42 jam akys spindėjo,
Ką veidą dabino pirmieji ūsai.
„Odi prophanum volgus et arceo”43,
Atsiliepė Glinskis juokuojančiu tonu,
Kad partrauktų tylą: „Varyk mus namo!
Matyt nebelaukei tokių nevidonų44!
Bet mano moksladraugis Juozas Rainys,
Kurį aš prieš tamstą nekart apkalbėjau,
Taip muziką mylintis, sakos, žinys,
Kad mes... nagi teisinkis pats, geradėjau!”
Čia Juozas jau lūpas atverti ketino,
Širdis jam drebėjo tarsi nuo plaktuko,
Bet panna45 Jadvyga klausyt nemėgino,
Tik „parprašau”46 tarius, kaip paukštis paspruko.
Pašaukus tarnaitę, jai liepė skubėti
Prašyti ponaitį ir poną greičiaus.
„Svečiai iš Sokaičių... ir taip netikėti!...
Dievuliau! Kad būtų dar kiek žmoniškiaus,
Svariaus apsitaisius! Dabar nuo pat ryto
Ikšiol nesivilkusi apdaro kito!
Plaukai pasišiaušę, kaip šiurpės, nuo vėjo;
Krūtinė”... Čia verkti Jadvyga norėjo.