VII
Nuo Goštauto dvaro, už mylę geroką,
Ant rėžių siaurų neturtingai maitinas
Pokaičių bajorai; nors arti temoka,
Savytarpyj ponais — paliokais vadinas.
Par sūdus47 nuplikę, basi į bažnyčią
Žingsniuoja ir vien prieš miestelį apsiauna.
Prašnekink lietuviškai juos norints tyčia,
Jie tyli; vien barzdą išpūsdami šauną.
Jų moterys austi marginiu nemoka,
Prie darbo gan tingios, lyg snausdamos ruošias.
Bet polką po aslą patrypdamos šoka,
Ir išeigai perkelio jupomis48 puošias.
Nususę Sokaičiai ne Goštautui pora,
Kurs keturiasdėšimt valakų užsėdo!
Bet Glinskį jis mėgsta, kaip tvirtą bajorą,
Kurs nepučias, ūkį gi žiūri ir rėdo49.
Jis Glinskiui ir Joną išleisti padėjo
Į mokslą, sušelpdamas jį reikale;
Todėl neužmiršta ir šis geradėjo
Į petį bučiuoti, sutikęs šalia.