VIII
„Na, ką, ilgasparni — pravėręs duris
Motiejus atsiliepė, sveikindams Joną —
Gerai seminarijoj jums silkėmis
Gavėnė50 supliūškino juodą sutoną?”.
„Ne taip jau tur būti išrodome baisūs, —
Jam Glinskis atsakė — Kad mūsų burys
Nemažinas; mano moksladraugis taisos
Taip jau seminarijon: Juozas Rainys!”
„Oi, sergėkis tamista to geradėjo! —
Į Juozą Motiejus juokuodamas tarė. —
Jam velnias, matytis, jau taip įkyrėjo
Kad tempia kiekvieną į dvasišką karę”.
„Oi, ne, ne kiekvieną į dvasišką būrį
Prieš velnią kariauti įtempti įis gali —
Atkirto Rainys. — Nes velniop kas bežiūri,
Tas sau apsirinko kitonišką dalį”.
„Aš lyg kad nujausdams svečius juodsparnius,
Dvi varnas nušoviau; žiūrėkit šitai —
Juokavos Motiejus. — Tokių malonių
Svečių nepavaišinti — būtų piktai”.
„Kaip moku, taip šoku: czem chata bogata!
Bet varnos juk moterų, sako, gymės:
Ne dvasiškam stonui! Todėl, rasit, tata
Verčiaus jas jaunikiui kokiam pažadės!”
Atsakymas Juozo Motiejui pamėgo:
Jam rodės, jog žodžiai lyg jojo paties;
Ir pasibučiuoti net bėgte pribėgo.
Tokia tai jų buvo pradžia pažinties.